Mokytoja klausia mokinių:
- Ar žinote Kudirką, Basanavičių?
Petriukas neiškenčia ir sako:
- O jūs žinote Saulėną, Tomelį, Mindę?
- Ne.
- Tai ko čia gąsdinat su savo chebra?

Sumanė mokslininkai prakalbinti beždžiones. Pakvietė geriausius dresuotojus iš Amerikos, Vokietijos ir Lietuvos. Davė daug maisto, bananų, visko ko tik jie paprašė.
Po mėnesio atėjo pažiūrėti kaip sekėsi. Nuėjo pirma pas amerikietį.
- Aš ją šėriau, pasakas skaičiau, niekaip neprakalbinau, - skundžiasi amerikietis.
- Ir man nesisekė, - sako vokietis, - šėriau kas dvi valandas, teliką rodžiau,
nekalba niekaip.
Nu nuėjo pas lietuvį. O tas sėdi bananus valgo, teliką žiūri:
- Čia juk beždžionės maistas, - rėkia komisija.
- Ta beždžionė jau peršerta, nebegali nei pažiūrėt į bananus.
- Meluoja tas durnius viską!!! Aš nei vieno banano iš jo negavau! - neišlaikiusi ima rėkti beždžionė...

Pradėjo Lietuvoje karjerą naujas dainininkas. Pirmas koncertas. Išeina į sceną - salėj tik vienas žiūrovas. Nesutrinka:
- Savo pirmąjį koncertą skiriu Jums!
- Gerai, gerai... Tik greičiau, nes man salę valyti reikia.

- Žemė! - džiugiai šūkteli po laivo katastrofos išsigelbėjęs keleivis, brisdamas į krantą.
- Mėsa! - džiaugiasi tenykščiai žmogėdros, lįsdami iš pakrantės krūmų.

Vidury nakties mažame miestelyje kilo gaisras. Ugniagesių ekipažas vyksta jo gesinti.
- Velniškai tamsu, nematau, kur važiuoti, - skundžiasi vairuotojas ugniagesys.
- Neskubėk, palaukime, kol geriau įsiliepsnos.

Vyras komandiruotėje nori nupirkti savo žmonai liemenuką. Pardavėjas nori sužinoti dydį:
- Na pagal formą, kas tai: persikas, obuoliukas, arbūzas...
- Spanielio ausys...

Kiškis ant viso miško rėkia:
- Kas primušė mano brolį?!
Išlenda meška iš tankumyno:
- Aš primušiau.
- Taip jam ir reikia!

Susituokė vyras ir moteris. Po vestuvių jis jai ir sako:
- Kadangi dabar TU mano žmona, turi gerbti mano įpročius. Aš jų turiu tris: kiekvieną trečiadienį aš su draugais žaidžiu futbolą. Lietus, sniegas, kas beatsitiktų FUT-BO-LAS. Supratai?
- Supratau, - atsako žmona.
- Kiekvieną penktadienį aš su draugais žaidžiu PO-KE-RĮ! Supratai???
- Supratau, - atsako žmona.
- Ir pagaliau paskutinis įprotis. Kiekvieną sekmadienį aš važiuoju žvejot. Žiema, šaltis, gimimo dienos - man tas pats - aš važiuoju ŽVE-JO-TI. Supratai?
- Supratau, - atsako žmona.
- Na, ir ką pasakysi?
- Kad aš viską supratau, - atsako ji.
- Prieštaravimų bus?
- Ne, - vėl atsako ji.
- O tai galbūt pas tave irgi yra kažkokie įpročiai?
- Taip, bet tik vienas. Kiekvieną vakarą, 9 val. vakaro, aš myliuosi.
Yra vyras namuose, nėra vyro namuose - man tas pats - AŠ MY-LIUO-SI! Supratai?

Grįžta muitininkas iš darbo anksčiau, žiūri, žmona pasipuošus, ant stalo šampanas, gėlės.
- Aha! Tai meilužį turi?
Atidaro spintą - nieko nėra. Patikrina už užuolaidų - nieko nėra. Pasilenkia po lova, o iš ten ranka su 200 lt kupiūra išlenda:
- Čia irgi nieko nėra.

- Alio, ar aš ten pataikiau?
- Ne, jūs ne ten pataikėte. Ar pasiųsti jus ten, kur reikia?

Sekmadienio popietė. Turtingo Anglijos lordo dvaras. Seras sėdi fotelyje, skaito laikraštį. Įeina tarnas.
- Sere, gal būtų galima įsipilti stiklinę vandens iš grafino?
Lordas, nepakeldamas akių nuo laikraščio:
- Žinoma, Džonai, prašom.
Tarnas įsipila ir išeina su stikline. Po kiek laiko grįžta:
- Sere, gal būtų galima įsipilti dar vieną stiklinę vandens?
- Žinoma, gali įsipilti.
Tarnas vėl įsipila ir išeina. Po kiek laiko vėl grįžta:
- Sere, gal būtų galima įsipilti dar vieną stiklinę vandens?
- Prašau. Tik Džonai, kam tau tiek vandens?
- Gaisras, sere.

Pamenu, kaip neturtingai gyveno mūsų šeima. Jei būčiau gimęs ne berniuku, tai net pažaist nebūtų buvę su kuo...

Čiukčia ir geologas renka akmenukus Arkties vandenyno pakrantėje. Staiga mato tiesiai į juos atskubančią alkaną baltąją mešką. Šautuvų neturi. Čiukčia griebia slides ir paskubomis dedasi.
Geologas:
- Be reikalo. Bet kokiu atveju neįmanoma bėgti greičiau nei lokys.
- O man ir nereikia bėgti greičiau nei lokys. Man reikia bėgti greičiau už tave!

Vaikas išmoko kalbėti ir visi daiktai, kuriuos jis ištardavo, mirdavo. Vieną kartą jis sako:
- Šuo.
Šuo numirė. Kitą dieną pasakė senelė, tai senelė numirė. Tėvas vaikšto, galvoja, kad tik manęs nepaminėtų, kad tik nepaminėtų. O vaikas sako:
- Tėtis.
Tėvas jau atsigulė, laukia sudėjęs rankas kol numirs. Ateina mama ir sako:
- Taigi kelkis, ko čia guli, kaimynas jau numirė.

Atvyko žmogus į komandiruotę, užeina į viešbutį, prieina prie administratoriaus ir sako:
- Gal kokį kambariuką turit?
- Deja, visi kambariai užimti. Yra vienas dvivietis kambarys, bet jame gyvena vienas žmogus... Su juo niekas gyvent nenori...
- O kodėl?
- Suprantat, jis žiauriai knarkia. Niekas negali su juo gyvent. Net kaimynai gretimuose kambariuose neišsimiega.
- Tai gal duokit man tą kambarį...
Administratorius:
- Aš jus perspėju, pone, kad jūs neišsimiegosit.
- Gal kaip nors...
Nuvedė administratorius žmogelį į kambarį. Ryte žmogelis išeina - žvalus, išsimiegojęs... Administratorius klausia:
- Klausykit, kaip jums pasisekė išsimiegot? Tai gal jis neknarkė?
- Aišku knarkė. Bet aš priėjau prie jo, pabučiavau į skruostą ir pasakiau: "Labos nakties, gražuoli..." Tai jis pabudęs visą naktį sėdėjo ir žiūrėjo į mane...