Pagavo žvejys auksinę žuvelę. Žuvelė, kaip visada, pasakė, kad gali išpildyt norą. Žvejys ir sako:
- Padaryk taip, kad man visą laiką sektųsi.
Žuvelė sutiko, o žvejys ją ir paleido.
Susivyniojo žvejys meškeres, grįžta namo, žiūri - ant kelio 10$ guli! Pasiėmė juos ir greitai nubėgo į hipodromą, kur pastatė už patį blogiausią arklį 100 prie vieno. Arklys atbėgo pirmas! Žvejys prisirinko krūvą pinigų, nubėgo į kazino. Pradėjo lošti, statyti. Ir vis laimi! Pagaliau pririnko pusę milijono!
Išeina jis su tais pinigais ir galvoja: ką čia dabar daryt? Eisiu į viešuosius namus.
Nueina jis į viešnamį, o ten jį pasitinka šeimininkė (motinėlė) ir sako:
- Jūs esat mūsų 100 000 lankytojas! Todėl jums viskas nemokamai. Ko pageidausite? Brunečių? Blondinių? Apkūnių ar plonų?
Žvejys:
- Žinot, norėčiau indės...
- Gerai, jokių problemų. Jūs mūsų klientas, o kliento noras mums įstatymas.
Suranda žmogeliui indę. Jis praleidžia fantastišką, kaip iš Kama Sutros vadovėlio, naktį. Ryte atsibudęs sėdi, rūko. Indė ir klausia:
- Mielasis, gal kas negerai buvo?
- Supranti, man nepatinka tas raudonas taškas tau ant kaktos.
- Tai tu gali jį nutrinti, jei tik nori.
Žvejys išsitraukia monetą, nutrina tašką ir surinka!
Indė išsigąsta ir klausia:
- Kas atsitiko?!
- Tu nepatikėsi! Mašiną laimėjau!


Susipažino bare du vaikinai. Abu tik ką išsiskyrę - likimo broliai. Ir nusprendė abu, kad daugiau niekada su moterimis nebeprasidės. Jei jau abiejų toks likimas, tai reikia važiuot abiem į Aliaską. Ir išvažiavo.
Užeina jie į paskutinę, jau prie ledynų stovinčią parduotuvę, ir sako:
- Mes visiems metams išeinam. Duokit mums visko, ko prireiks dviems vyrams metams.
Parduotuvės savininkas prikrovė visokių daiktų, konservų, gėrimų ir ... dvi lentas. Kiekvienoj - po skylę, kailiu išmuštą.
Vyrai ir sako:
- Pardavėjau, mes jums jau sakėm, kad mes su moterimis daugiau gyvenime neprasidėsi, ir mums tokių lentų nereika.
- Bet jūs nežinot mūsų atšiaurių sąlygų. Juk jūs dviese vyrai išeinat visiems metams? Tačiau, jei jau taip nebus reikalingos, tai po metų grįždami atneškit. Jei nebus panaudotos, tai aš jums grąžinsiu pinigus.
Po metų į tą pačią parduotuvę grįžta tik vienas vyras.
Pardavėjas pasižiūrėjo į jį ir sako:
- Klausykit, ar tik ne jūs prieš metus dviese su draugu buvot atvažiavę?
- Taip. Aš su draugu buvau.
- O kur draugas?
Vyras:
- Užmušiau. Jis su mano lenta gulėjo...


Eina gatve pijokėlis, už paskutinius centukus nusipirkęs alaus butelį nešasi, apsikabinęs kaip mylimąją. Laiko stipriai, kad tik iš rankų neišsprūstų, spardo viską pakeliui, kad netrukdytų eiti. Kažkoks butelis guli - pokšt paspyrė. Ir staiga iš to butelio - džinas!
Džinas išlindo ir sako:
- Ačiū tau, seni, ačiū, kad mane išgelbėjai iš to butelio. Aš ten tiek laiko pratūnojau...
Pijokėlis:
- Tai kad nėr už ką...
Džinas:
- Klausyk, seni, aš tau galiu vieną norą išpildyt. Nori?
- Nu aišku. Padaryk, kad šitam mano butely niekada alus nesibaigtų. Ar gali padaryt?
Džinas:
- Gerai, - ir išnyko.
Ir vaikšto senis... negalėdamas butelio atidaryt...


Ateina žmogelis pas kunigą išpažinties. Parpuolė ant kelių ir sako:
- Kunigėli, nuodėmę padariau.
- Sakyk, sūnau mano, kokią nuodėmę padarei?
- Atėjau aš pas brolį. Jo nebuvo namie. Brolio žmona įsileido. Tuo metu pradėjo lyti, o aš lietsargio neturiu. Brolio žmona leido pasilikti. Nu tai aš ir sugriešijau...
- Tai labai didelė nuodėmė. Labai didelė. Tačiau aš tau ją atleidžiu.
- Kunigėli, dar ne viskas... Kitą dieną aš nuėjau pas uošvį. Uošvio nebuvo namie. Uošvienė įleido. Ir vėl pradėjo lyti. O aš vėl lietsargio nepasiėmęs. Uošvienė leido pasilikt. O aš ir sugriešijau.
- Tai dar didesnė nuodėmė. Labai didelė. Tačiau aš tau ją atleidžiu.
- Tai dar ne viskas, kunigėli... Trečią dieną aš ateinu pas uošvį. Uošvis namuose, bet uošvienės nėra. Ir staiga lyti pradėjo. Nu o aš vėl be lietsargio. Uošvis leido pasilikti. Tai aš ir sugriešijau su uošviu.
Kunigas:
- Oi, sūnau mano, matau kad debesys kaupiasi, tuojau pradės lyti... O kiek suprantu, tu lietsargio vėl neturi. Tai gal jau tu ir eik...