Susiruošė diedukas iš Gargždų Klaipėdon, grūdų parduoti. Pasikinkė kumelę, prisikrovė vežimą grūdų ir į Klaipėdos turgų išvažiavo. Neilgai trukęs grūdus pardavė, reik važiuot namo, bet kumelė nė iš vietos nekruta. Diedukas ir gražiuoju, ir stūmė, ir įkalbinėjo, ir į ausį šnabždėjo, meilius žodelius kalbėjo... O kumelė kaip stovėjo vietoj, taip ir stovi.
Diedukas nebežino ką daryt, stovi, ašaros akyse tvenkiasi. Staiga prie jo prieina policininkas ir klausia:
- Dieduk, ko taip dūsauji?
- Tai kad namo reik važiuot, o stovi ir viskas!
- Tai tu nueik iki šalia esančios vaistinės, nupirk garstyčių, švystelėk saują kumelei po uodega - parlėksi su vėjeliu.
Diedukas taip ir padarė: nubėgo į vaistinę, nusipirko garstyčių, pakabino saują ir šast kumelei po uodega! Kumelė tik švyst ir nuvarė keliu. Diedukas net į vežimą nespėjo įšokti.
Stovi jis su tuo garstyčių indeliu, nežino ką daryt, kaip tą kumelę pasivyt. Ach, galvoja, buvo nebuvo! Pakabino saują garstyčių, sau per užpakalį tik švyst! Ir nespėjęs net kelnių užsimaut - paskui kumelę!
Tiek varė diedukas, kad net kumelę aplenkė! Parlėkė iki Gargždų, pro kiemą lėkdamas rėkia bobutei:
- Bobut! Tuoj kumelė parbėgs, pririšk!
Bobutė:
- Diedai, diedai, o kur tu varai?!
- Aš į Vėžaičius! Apsisuksiu ir grįšiu...


Ateina toks rūstus žemaitis į parduotuvę ir sako:
- Kapyra.
Pardavėja galvoja - žmogus pasišnekėt nori ir sako:
- Na, gerai yra.
Žemaitis:
- Kapyra!
- Nu kaip... Normaliai... Gyvenu. Viskas lyg ir tvarkoj.
Žemaitis:
- Kapyra!!!
- Nu gerai yra, gerai!
Žemaitis:
- Surūgusia peina, durne veina!


Priėmė diedukai jauną porą vienai nakčiai pernakvoti. Paguldė gretimam kambary, bet duris paliko praviras - cekava paklausyt, ką jaunimas veikia.
Sugulė abudu, diedukas su bobute, ir klauso. Girdi šnabždesį:
- Vieną koją pakelk... Na? Pakėlei? Dabar antrą pakelk... Na? Tai dabar stumk, stumk... Na? Ar lenda?... Pasisuk šonu... Vo vo vo... Taip taip taip... Atsargiai, neskubėk, neskubėk... Va va... gerai gerai...
Ryte prabunda diedukai - stalo nebėr...


Vyksta Lietuvos nepriklausomybės šventė. Susirinko daug žmonių. Paradas. Stovi ir Valdas su Vytautu, stebi paradą.
Aikšte žygiuoja pasitempę kareiviai. Valdas ir klausia:
- Tai ar stipri ta mūsų galia?
Vytautas atsako:
- Na aišku stipri. Paleisk tokius, tai viską nušluos nuo kelio!
Toliau važiuoja visi trys Lietuvos tankai.
Valdas sako:
- Tai čia irgi stiprybė?
Vytautas:
- Oi čia stiprybė! Paleisk juos, tai pusę Lietuvos nušluotų!
Valdas:
- O! Tai čia tikrai stipri jėga.
Paskui tuos tankus žygiuoja 5 juodai apsirengę vyrai su portfeliais.
Valdas klausia:
- O tai čia kas?
Vytautas:
- Taigi čia mūsų valdantieji ekonomistai, baisi griaunanti jėga...


Vienas jaunas estrados artistas, įvaldęs pilvakalbio meną, pradėjo uždirbinėt pinigus. Važinėjo po klubus, barus, pasisodinęs lėlę ant kelių, kalbėdavosi su ja, pasakodavo anekdotus.
Viename klube pasakoja jis anekdotus. Artistas paklausia, lėlė atsako.... Staiga visi nuščiūva, nes prasideda anekdotai apie blondines. Artistas pasakojo, pasakojo be perstojo. Gal kokius dvidešimt papasakojo.
Staiga iš salės pašoka aukšta blondinė ir sako:
- Kaip jūs drįstate!? Atsibodo tie jūsų juokeliai! Kaip galima žmones rūšiuoti pagal plaukus? Juk visiškai nesvarbu, kokie plaukai! Kiekvienas žmogus yra gimęs toks, koks yra! Juk dėl jūsų juokelių mes darbo nebegauname! Sėdit čia, jaunas vaikinas, ir tyčiojatės iš žmonių!
Artistas pasimetęs:
- Bet ponia, ponia...
Blondinė:
- Aš ne su jumis kalbu, o su tuo nachalu, kur jums ant kelių sėdi! ...